Giedrame dangaus skliaute dieną matyti tik Saulė ir kartais Mėnulis, o naktį — Mėnulis, planetos ir daugybė įvairaus spindesio žvaigždžių. Žvaigždės spindesiu vadiname Žemėje sukuriamą jos apšviestumą. Tamsią be Mėnulio naktį plika akis mato iki 2500 žvaigždžių, dar tiek jų slepiasi už horizonto.

Žvaigždžių padėtys dangaus sferoje nekinta daugelį amžių. Jau senų senovėje tam tikra tvarka išsidėsčiusios šviesiausios žvaigždės priminė žmonėms figūras, panašias į žmones, gyvūnus, įvairius daiktus. Taip dangus buvo suskirstytas į žvaigždžių grupes, vadinamuosius žvaigždynus. Kiekvienos žmonių kultūros įsivaizduotos žvaigždynų figūros atitiko jų mitologiją, istoriją ir aplinką. Vėliau, bendraujant tautoms, jos supanašėjo. Astronomijoje vartojami žvaigždynų pavadinimai, kilę iš Mino kultūros (Kretos sala) ir senovės Graikijos, sukurti maždaug 2000 m. pr. Kr.

Žvaigždynų figūros piešiamos sujungiant jų šviesiausias žvaigždes tiesiomis linijomis. Į taip suskirstytus žvaigždynus patenka maždaug ta pačia kryptimi matomos žvaigždės, nutolusios nuo mūsų labai skirtingais atstumais.

Žvaigždynų demonstracija

Vėliau buvo sužymėtos kiekvieno žvaigždyno ribos, kaip kad valstybių sienos. Dabar dangus skirstomas į 88 įvairaus dydžio plotus, kurie maždaug sutampa su senaisiais žvaigždynų vaizdais. Žvaigždynais labai patogu remtis nurodant kurią nors kryptį danguje. Žvaigždynų figūros ir jų ribos paprastai pateikiamos tam tikruose dangaus planuose, vadinamuose žvaigždėlapiais. Žvaigždynų sąrašą su lotyniškais ir lietuviškais vardais rasite šioje lentelėje.

Kiekvieno žvaigždyno šviesiausios žvaigždės žymimos graikiškos abėcėlės raidėmis: α (alfa), β (beta), γ (gama), δ (delta) ir t.t. Nusakant žvaigždę, nurodoma graikiška raidė ir žvaigždyno lotyniško pavadinimo kilmininko linksnis, pavyzdžiui, α Ursa Majoris, β Geminorum, γ Cygni. Dažnai žvaigždės žymimos graikiška raide ir žvaigždyno lotyniško pavadinimo trijų raidžių santrumpa. Pavyzdžiui, Gulbės γ žymima γ Cyg (čia Cyg — žvaigždyno pavadinimo Cygnus santrumpa). Be to, šviesiausios žvaigždės dar turi tikrinius vardus, kilusius iš senovės graikų ir arabų kalbų. Tai Sirijus, Vega, Arktūras, Altayras, Poluksas ir kt. Lietuviai iš senovės laikų išsaugojo dalį žvaigždynų pavadinimų. Tai Grįžulo Ratai, Grįžulo Rateliai, Kaušas, Šienpjoviai, Kūlėjai, Grėbėjos, Artojas ir Jaučiai, Žagrė, Valgio Nešėja, Sėjikas, Sietynas, Darželis, Bičių spiečius, Juostandis, Dangaus Svarstyklės, Žinyčia. Išliko taip pat šie žvaigždžių pavadinimai: Šiaurinė, Tikutis, Mergelė, Marių žvaigždė, Skalikas ir kt.

Kiekvieno žvaigždyno žvaigždės gali būti žymimos ir skaičiais, pavyzdžiui, α Cyg (Gulbės Alfa) kitaip vadinama 50 Cyg (Gulbės 50-oji). Tai yra pagrindinis silpnesnių žvaigždžių žymėjimo būdas. Pačios silpniausios žvaigždės, matomos plika akimi, ir dar silpnesnės matomos tik pro teleskopus, turi tą numerį, kuriuo jos įrašytos į tam tikrus žvaigždžių katalogus. Kintamosios žvaigždės žymimos viena arba dviem lotyniškomis raidėmis (pavyzdžiui, T Tauri, UV Ceti).